Žakardo mašina – tai prie audimo staklių pritvirtintas įtaisas, supaprastinantis sudėtingų raštų, tokių kaip brokatas, damastas ir matelase, tekstilės gamybą. Audimo staklių ir Žakardo mašinos derinys vadinamas žakardo staklėmis.

Šią mašiną 1804 m. išrado Josephas Marie Jacquard’as, remdamasis ankstesniais prancūzų išradėjų Basile’o Bouchono (1725 m.), Jeano Baptiste’o Falcono (1728 m.) ir Jacques’o Vaucansono (1740 m.) išradimais. „Kortelių grandinė valdė mašiną“ – kelios perforuotos kortelės buvo sujungtos į nepertraukiamą seką. Kiekvienoje kortelėje buvo išmušta daug skylučių, o viena visa kortelė atitiko vieną rašto eilutę.

Žakardo procesas ir reikalingas audimo staklių priedas pavadinti išradėjo vardu. Šis mechanizmas tikriausiai yra viena svarbiausių audimo inovacijų, nes žakardo metmenų pakėlimas sudarė sąlygas automatiškai gaminti neribotą sudėtingų raštų audinių įvairovę. Terminas „žakardas“ nėra konkrečių audimo staklių pavadinimas ir neapsiriboja vienu jų tipu – jis reiškia papildomą valdymo mechanizmą, automatizuojantį raštų formavimą.